Budelių piliakalnis

Budelių piliakalnis

Kaišiadorių rajone, netoliese vienintelio visoje Lietuvoje veikiančio kelto be variklio,  stūkso Budelių piliakalnis. Tai vienas vizualiausių Kaišiadorių rajone su gražiu nuo jo atsiveriančiu vaizdu į Nerį, jos vingį, apylinkes. Piliakalnis įrengtas Neries kairiajame krante esančiame kyšulyje, suformuotame dviejų gilių daubų, iš kurių šiaurės vakaruose teka Ravo upelis. Piliakalnio vakarų papėdėje yra 3 ha ploto papėdės gyvenvietė, kurioje rasta brūkšniuotos ir grublėtos keramikos, šlako. Piliakalnis datuojamas I tūkst.- II tūkst. pradžia. Vieni pasakoja, kad jį kepurėmis supylę prancūzai, kiti sako, jog švedai. Žmonės pasakodavo, kad seniau prieš vidurnaktį ant piliakalnio degdavusi ugnelė, kad jame paslėptas užburtas lobis. Gal todėl piliakalnis dar vadinamas Skarbu, Skarbo kalnu, Skarbokalniu (skarb lenkiškai reiškia lobį). Žinomas pasakojimas, kaip Žaslių klebonas bandė paimti užburtą lobį. Klebonui prisisapnavo, kad galėsiąs pasiimti lobį, kai atlaikys piliakalnyje mišias. Jis taip ir padarė. Baigiant mišias, „skarbas“ jau pradėjęs kilti į paviršių, tereikėjo užgesinti žvakes. Tačiau klebonas buvo pamiršęs paimti įrankį, su kuriuo žvakės gesinamos, todėl zakristijonas jas užpūtęs. Tada kažkas sudundėjo, sugriaudėjo ir brangenybės nugrimzdo į gelmes. Kunigas bandęs dar kartą laikyti mišias, bet turtai jau nebeiškilę.  Dar pasakojama, kad viduramžiais šioje vietoje stovėjusi pilis, kurią nuolatos puldavę kryžiuočiai. Paskutiniojo puolimo metu, norėdami pilyje paslėptų brangenybių, kryžiuočiai išžudė visus lietuvius, kol liko tik trys gynėjai – Nargė, jos sužadėtinis Dangis ir jos brolis Baumis. Kryžiuočiai kankino ir nužudė abu vyrus, bet jie neišdavė turtų, o paskutinioji likusi Nargė išprašė kryžiuočių komtūro duoti durtuvą, sakydama, kad juo parodys kur besą lobiai, tačiau pati sau smogė į krūtinę ir sukniubo ant savo brolio ir mylimojo lavonų. Kryžiuočiai taip ir liko nesužinoję, kur slepiami pilies lobiai, nors joje jau nebeliko nė vieno gynėjo. Nuo to laiko piliakalnis vadinamas Skarbo kalnu arba Budelių piliakalniu (pabrėžiant kryžiuočių nuožmią kovą prieš lietuvius). Piliakalnio gynybiniai įtvirtinimai yra būdingi kovų su kryžiuočiais laikotarpiui.  Neatmestina (Vykintas Vaitkevičius knyga „Neris, 2007 m. ekspedicija“), kad retas ir neįprastas piliakalnio pavadinimas Skarbas, kuris šiandien sutampa su lenkų skarb „turtas, lobis“, slepia Parbaus – XIII a. kunigaikščio iš Neries žemės – vardą (Parbusse de Nere – Gudavičius 1998, 165). Nuo aukšto ir vaizdingo piliakalnio pylimo tolumoje matyti Kernavė (Avižonis 1927, 19–20).  Parnužis (vok. Parbusse de Nere) arba Parnus, Parbus, dar žinomas kaip Parbus iš Neries – kunigaikštis, ištikimas Mindaugo valdinys. Valdė istorinę Neries žemę. Parnužis – pirmasis žinomas aukšto rango Lietuvos diplomatas. Jis vadovavo Mindaugo delegacijai, atvykusiai pas popiežių Inocentą IV 1251 m. tartis dėl Lietuvos valdovo krikšto. Istorikas Konstantinas Avižonis Skarbo kalną laikė vienu svarbiausių ir stipriausių Kernavės gynimo punktų.  XIX a. Lenkijos Karalystės geografiniame žodyne apie piliakalnį rašoma: „Peizažas nuo kalno kerintis: papėdėje didelės tarpumiškės, perskirtos sraunių upokšnių, čia pat daubomis tekančių tiesiog į Viliją, kairėje ir dešinėje, kiek tik akis aprėpia, miškai, kalnai, slėniai, miesteliais, dvareliais ir sodžiais nusėti, tarp jų dangiška juosta nuostabiais vingiais Vilija teka; gal čia ir buvo deivės Mildos altorius, tai rodo pati puiki vieta. Vis dėlto pavadinimas kitoks: žmonės tą kalną Skarbu vadina, tvirtindami, kad tame kalne yra paslėptas lobis“.

Pasiekti piliakalnį patogiau yra važiuojant pagal kelio ženklus, o ne pagal navigaciją.